palaimingas

palaimìngas, -a adj. (1) žr. laimingas: 1. Sūnau, didžiuokis! Koks tu palaimingas! Sugrįžęs iš karo – būsi karžygys I.Simon. Juk mūsų brolis palaimingas! Ir sėd pašalyje mergytės RD203. Bet jei jam pasisektų, tai būsiąs labai palaimingas padarytas BsPI64. Būkite vis sveiki ir palaimingi! Ns1853,1. Palaimìngu jaustis KI556. 2. Bus palaimingas gyvenimas LTR(Kp). Palaimìnga diena KI556. Tos vėlės, anot vienų (Daukantas, Jurkšatis), nelabos, anot kitų (Juška, Bartš) – geros, palaimingos buvusios BsVXVI. Ne tiek akelių, kiek čia žuvelių, tai palaimings tinklužis! KlvD212.

palaimìngai adv.: O tas paukštis ir buvo užmigęs – tai jie galėjo palaimingai išbėgti BsMtII231. Aš atvykau lig šišion palaimingai Vd. Tai gerai, palaimingai išėjo R43. Jiems bevaldant, viskas labai gerai ir palaimìngai sekėsi Sch179. Vislab eit palaimingiaũs, nekaip kad kas buvo mislyjęs KI556. Paroda Viešpaties palaimingai bus pabengta rankoje jo VlnE216.

3. Mes turėjom palaimìngą metą Krg. 4. gėrį, palaimą skleidžiantis, palaimos apimtas: Tik einančių iš darbo šūkavimai ardė iš tolo tą palaimingą vakaro ramybę V.Myk-Put. Grožvyda žvelgia aukštyn, šviesi, palaiminga Vd. Palaiminga šypsena nušvito Akelaičio veide V.Myk-Put. 5. Mž192 žr. palaimintas 3: Šitai iš to nū palaiminga mane sakys visos giminės BPII259.